OREM

Senovės Romos architektūra skirstoma į tris periodus: karališkąjį (VIII-VI a. pr. Kr.), respublikos (V-I a. pr. Kr.) ir imperatoriškąjį (I a. pr. Kr. – V a. po Kr.). Ryškus romėnų meno formavimosi laikotarpis buvo III a. pr. Kr. – III a. po Kr., kai įsigalėjo Romos imperija. Architektūros raidai didžiausią įtaką turėjo du veiksniai: vietinės tradicijos (daugiausia etruskų) ir graikų menas.

Romėnams reikšmingas etruskų palikimas – skliautinės konstrukcijos, o iš graikų jie perėmė statramstinę sistemą ir orderinę jos išraišką.
Pergalingi romėnų karo žygiai neaplenkė Graikijos – ji buvo paversta Romos provincija. Senovės Graikijos ir senovės Romos architektūra – du vienas po kito einantys antikinės architektūros etapai. Nukariautojai perėmė Graikijos orderius, kai kuriuos architektūros planų elementus, kurie susipynė su Romos senbuvių etruskų statybos palikimu. Romėnai visiškai suformavo statybos principus ir architektūrines formas po susidūrimų su Azijos tautomis ir jų kultūra.
Konstrukcija, medžiagos. Nukariautojai pradėjo naudoti naujas statybines medžiagas ir konstrukcijas. Pirmieji pastatai buvo statomi iš džiovintųjų molio pytų. Degtosios plytos Romoje tada dar nebuvo žinomos. Tarpai tarp mūro sienų buvo užpildomi smulkiais akmenimis ir žvyro cementu, kurie tapdavo vientisa betono mase. Panaši mūro sistema būdinga ir charakteringiems

Romos architektūros elementams – skliautams. Pirmieji cilindriniai (lopšiniai) skliautai buvo palyginti paprasti, vėliau jų konstrukcija tapo sudėtingesnė, sustiprėjo dekoratyvinis pradas. Pavyzdžiui, vadinamasis briaunotas skliautas susiformuodavo dviejų cilindrinių skliautų sankirtoje ir turėdavo įstrižines briaunas ir apskritus kupolus.
Romėniškasis skliautų karkasas dažniausiai būdavo mūrinis, kartais dengtas akmeniniais blokeliais. Pusiau sferinės formos kupolą sumūrydavo ant apskrito būgno.
Tektoniniai romėnų elementai pasisavinti iš Rytų, o puošyba – iš Graikijos. Perėmę graikų orderius, romėnai juos perdirbo – dorėniškąją koloną papildė baze, kapitelio formą padarė sudėtingesnę. Kolonos liemuo (stiebas) iškeliamas į viršų iki dešimties modulių. Korintiškosios kolonos statytos ypač aukštos ir elegantiškos. Romėnai dažnai naudojo ir mišrius orderius. Paplito kelių aukštų arkados – taip pabrėžiant romėnišką statinių kilmę.

Graikų architektūros kanonas, įtvirtinęs demokratinės valstybės idėjas, negalėjo išreikšti imperijos pasaulio užkariavimo siekių ir prabanga tviskančios galybės, todėl graikiškieji orderiai prarado tektoninę savo vertę ir naudoti tik kaip puošybos elementai.
Statinius puošiant sekta graikais. Tačiau graikai puošybai, neišskiriant ir skulptūros, naudojo tas pačias pagrindines medžiagas (daugiausia akmenį, marmurą) kaip ir pastatams, o romėnai šiomis medžiagomis tik puošdavo statinius, panaudodami jas statinių apdailai, uždengdami plytų, romėniškojo betono ir kitų prastesnių medžiagų konstrukcijas. Šios naujos konstrukcijos padėjo sumažinti statybos amato meistrų skaičių, darbus pavedant žemos kvalifikacijos statybininkams – vergams.
Plytų ir betono konstrukcijos buvo viena pagrindinių naujovių, atvėrusių galimybę perdengti didelius tarpsnius, gerokai paspartinti statybą.

Romėnų architektūra, perėmusi graikiškuosius orderius, išrutuliojo dar du – toskaniškąjį (perdirbto dorėniškojo orderio variantas) ir kompozitinį (korintiškojo ir jonėniškojo orderių pagrindu). Toskaniškasis orderis, palyginti su dorėniškuoju, buvo masyvesnių proporcijų, jame atsirado bazė, ant kolonos liemens nebuvo kaneliūrų, frizo paviršius lygus. Su etruskų tradicija susijęs specifinis italų gyvenamojo namo tipas, kurio kompozicinis centras buvo atrijus – erdvi patalpa su stačiakampe kiauryme perdangos centre.

Didžioji dalis reikšmingų paminklų pastatyta Romoje. Amžinasis miestas įkurtas VIII a. pr. Kr. ant kalvų, iš kurių svarbiausios yra Kapitolijaus, Palatino ir Kvirinalo. Būtent čia, tarp šių trijų kalvų, II a. pr. Kr. buvo suformuota centrinė Romos aikštė – forumas. Tai liaudies susirinkimų ir prekybos vieta. Palyginti nedidelė aikštė buvo apsupta šventovėmis, bazilikomis ir kitais visuomeninės paskirties pastatais. Aikštės planas ir pastatų išdėstymas asimetrinis. Tačiau toks planas nebuvo iš pradžių sumanytas kaip, pavyzdžiui, Atėnų akropolyje, o susiformavo įvairiu metu nevaržomai statant pastatus ten, kur buvo vietos. Pačioje aikštėje iškilo kompozicinis akcentas – rostra – tribūna oratoriams, vyriausybinių įsakymų skelbimams, kitiems renginiams.

Nauja Romos architektūros samprata ypač ryški atstatytame panteone, kuris iš paprasto keturkampio plano pastato virto milžinišku statiniu su 43,5 m skersmens kupolu ant apskrito būgno. Ypač gausiomis ir turtingomis formomis, paskirties įvairove išsiskyrė visuomeninė architektūra. Puikūs architektūros paminklai – bazilikos, termos, amfiteatrai, teatrai, cirkai, rūmai, bibliotekos, triumfo arkos, tiltai, akvedukai miestus darė išraiškingus ir savitus.